Kristaus Prisikėlimas yra ir nuotykis, ir paslaptis nuo pirmų akimirkų, kai buvo aptikta, kad dieviškojo Mokytojo kapas tuščias. Pasakojimas apie mokinius iš Emauso – tai pasakojimas apie kiekvieną iš mūsų: kai esame sužeisti ir nusivylę, būkime ramūs, – tada ypač Dievas yra su mumis. Kas mūsų gyvenime yra atgaivos šaltinis, kai patenkame į dvasios dykumą? Mokinių iš Emauso nuotykis su Prisikėlusiu Kristumi turi priminti – tai Eucharistija ir Šv. Raštas.
Visiems gerai žinomas tarptautinis žodis, „kompanionas“, „kompanija“... Ar susimąstėme, kada ir iš kur tas žodis kilęs? Tai lotynų kilmės sudėtinis žodis „cum“ kas reiškia „kartu su“ ir „panis“ duona. Tai reiškia ne paprastą, eilinę, o ypatingą draugystės rūšį, kai valgoma kartu, dalinamasi kasdiene duona. Tai vyksta tik tarp pačių artimiausių draugų ir šeimos narių. O juk tai ir yra mūsų tikėjimo širdis, – Jėzus, nužengiantis pas mus Eucharistijos būdu ant altoriaus, kad pastiprintų, apsaugotų ir paguostų mus, kai esame vieniši ir mums labai sunku. Tada mes esame kartu su mokiniais iš Emauso, kai pakviečiame Jėzų žodžiais ir malda: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ (Lk 24, 29).
Mokinių prašymas yra gražiausia malda. Jėzus užeina pas juos drauge pavakarieniauti. Ką tik buvo dalijamasi Žodžiu, dabar laužoma Duona. Jėzus vadovauja duonos laužymui, panašiai kaip Didįjį ketvirtadienį Aukštutiniame kambaryje. Jėzus apsireiškia ir čia pat pranyksta iš akių. Prisikėlęs Viešpats, prisiartindamas prie mūsų ir keliaudamas kartu su mumis, tetrokšta vieno: dovanoti savo Žodį kaip Šventosios Dvasios ugnį, visuomet naują, kokį davė minioms, kaip jį kelyje į Emausą aiškino dviem mokiniams, kad šis Žodis visada liktų gyvas ir veiksmingas. Dievo Žodis yra ugnis!
Dievas paliko mums laisvą valią rinktis, ir mes, kaip Emauso mokiniai, norime, kad mūsų gyvenimus tvarkytų mūsų pačių išrinkti mesijai, patys tetrokšdami pramogų ir linksmybių, atsainiai vykdydami savo krikščioniškąsias pareigas. Mūsų troškimą ir tingumą išvengti pareigos gražiai išjuokia vaikai: vienuolyno mokyklos valgykloje vienuolės nukrovė stalą įvairiomis gėrybėmis, bet prie obuolių lėkštės padėjo raštelį: „Imti tik po vieną. Neužmirškite, kad Jėzus viską mato.“ Kažkoks vaikas pribėgęs slapčia prie kito stalo kampo, kur buvo padėti sausainiai ir maži šokoladukai, padėjo dar vieną raštelį, parašytą vaikiška rašysena: „Imkit, kiek tik norit. Jėzus dabar stebi tiktai obuolius...“
Kun. Egidijus ARNAŠIUS
Airija
